Ryzhas čia. Dabar naktis. Keista nemieguista naktis. Ir mintys…bei muzika. Ryzhas pasineria į jų sintezę ir pasiklysta nupieštų veidų jūroje… Kodėl? Kodėl žmonės piešia savo veidus? Kodėl juos koreguoja taip, kad nieks nepažintų jų? Kodėl žmonės bijo savo tikrųjų ‘aš’? Galbūt taip jiems lengviau, galbūt taip jie atrodo priimtinesni kitiems. Tiems, kurie nesugeba nupiešti jų veidų taip, kaip jie norėtų. Tiems, kurie nepažįsta tikrųjų žmogiškumo spalvų, kad ir kokios jos būtų. Kodėl žmonės slepiasi po kaukėmis? Juk gyvenimas nėra karnavalas, tai yra realybė. Ryzhas pasimetęs. Kita vertus, geriau būti tuo, kuo nori būti, nei būti savimi. Juk taip lengviau ar ne? Juk tada nereikia vengti saulės spindulių, blukinančių tavo esybę ir tausoti savo spalvų. Bet kada gali paryškinti netikras. Bet kada gali primaišyti naujų atspalvių – niekas vis tiek nesupras, nes visi manys, kad tai tik patobulinta tavo versija, nors iš tikro taip nebus. Tai tebus naujai nupieštas svetimas veidas. Ir kam to reikia? Žmonėms. Kvaili padarai tie žmonės. Jie kasdien nusipiešia vis naują savo veidą – pamiršdami tikrąjį – savąjį. Ir taip vis labiau klimpsta į fantaziją. Pasineria į išgalvotą pasaulį, kurį vėl gi piešia taip, kaip nori, o ne taip, kaip jis iš tikro atrodo… Naivūs tie žmonės. Ryzhas džiaugiasi, kad bent muzika nėra ta apgavikė, kuri piešia save kitokią nei yra. Ji tiesiog yra. Kad ir šis gilus house nuo Jacques Green. Nenupieštas veidas. Labanakt. Read more
